Kita vertus, maža ką galiu jausti, aš jaučiau ir tai, kad Adamkus prieš Paksą laimės, bet šįkart manau, kad nesuklysiu – mūsiškis pateks bent į dešimtuką. Nežinau tiksliai, iš kur ta nuojauta, bet neatmetu galimybės, kad ją dalinai nulėmė ir mano nesenas vizitas Malmėje, kai vykau paskui vieną iš lietuviškų futbolo klubų stebėti jo rungtynių, kurios buvo pergalingos ir sukėlė visiems lietuviško futbolo gerbėjams didžiulę šventę. Tada mes labai smagiai atšventėme ir nuo to man Malmė asocijuojasi tik su gerais prisiminimais.
Visgi, šiandien nekalbėsime nei apie „Euroviziją“ (iš manęs ne koks ekspertas), nei apie futbolą (išmanau daugiau, bet futbolas įdomus tik itin mažai daliai lietuvių). Šiandien kalbėsime apie pačią Malmę ir apie joje nutikusį epizodą, kažkiek apkartinusį malonią tos viešnagės emociją.
Malmė yra trečiasis pagal dydį Švedijos miestas ir, beje, sparčiai augantis. Jei dabar mieste gyvena daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, tai skaičiuojama, kad po 25 metų jų bus apie pusė milijono, kas yra apie pusantro karto daugiau. Tikrai didelis augimas, nesakykite.
Nuo kada švedai taip greitai auga, paklausite? Juk jie, kaip ir visi Vakarų civilizacijos atstovai gimdo vis mažiau ir mažiau.
